VšĮ SISTEMINIŲ SPRENDIMŲ INSTITUTAS

  • Šeimos konsteliacijos
  • Psichologinis konsultavimas
  • Seminarai, paskaitos, mokymai

Kontaktai:
Tel.: +370 620 91691, +370 637 74700

el.p.: info@konsteliacijos.lt

 


lt ru
 
   
Kai gyvenimas siunčia mums dovaną...
KAI GYVENIMAS SIUNČIA MUMS DOVANĄ,
JĄ ĮVYNIOJA Į PROBLEMĄ...

gyvenimo dovana.jpg

Ištrauka iš dr. Elisabeth Kübler-Ross knygos „Über den Tod und das Leben danach“ /
«Жизнь, смерть и жизнь после смерти. Что нам известно?»

 

Dauguma žmonių, sunkiose gyvenimiškose situacijose mato bausmę, prakeiksmą - kažką visiškai negatyvaus. Jei tik žmonės sugebėtų suprasti: niekas iš to, ką jie sutinka savo kelyje, nėra negatyvas. Visi likimo smūgiai, kančios ir pačios didžiausios netektys, per kurias tenka praeiti, o taip pat, visi tie dalykai apie kuriuos kalbama: „Jei apie tai būčiau žinojęs anksčiau, nebūčiau patikėjęs, jog galiu tai ištverti" - visa tai tik dovanos. Tą skausmą ir kančias, kuriuos mums suteikia likimas, galime palyginti su įkaitintos geležies kalimu. Tai yra galimybė, kuri suteikiama kiekvienam - tam, kad jis galėtų dvasiškai augti. Tai vienintelė mūsų egzistavimo Žemėje priežastis. Dvasinis augimas neįmanomas, jei visą laiką praleidžiame „nuostabiame gėlyne". Augimas susijęs su skausmu ir netektimis. Augame ne tuomet, kai slepiame galvą smėlyje, kaip stručiai, o kai priimame skausmą ne kaip bausmę ar prakeiksmą, o kaip dovaną, leidžiančią įveikti konkrečią užduotį.

Noriu Jums papasakoti apie vieną atvejį iš savo darbo praktikos. Vienoje iš psichologinio palaikymo grupių, kurią aš vedžiau, buvo jauna moteris. Kai jai gimė antras vaikas - mergytė, apie kurią ji taip ilgai svajojo, gydytojai, nieko konkrečiai nepaaiškinę, pasakė, kad jos kūdikis turi psichikos negalią ir protinį atsilikimą ir vargu ar ji kada nors sugebės užmegzti su juo kontaktą. Vyras, sužinojęs apie vaiko ligą, ją paliko. Ji jautėsi tokia vieniša, palikta su dviem, visiškai nuo jos priklausomais vaikais, be lėšų pragyvenimui.

Pradžioje moteris viską aktyviai neigė ir net negalėjo ištarti žodžių „psichinė negalia". Vėliau nukreipė visą savo skausmą į Dievą. Ji keikė Jį, vėliau abejojo Jo egzistavimu, kol nepradėjo piktžodžiauti pačiais grubiausiais žodžiais Jo adresu. Dar vėliau ji bandė susitarti su Juo: „Jei mano vaikas sugebės bent ko nors išmokti, jei jis, bent jau ims suprasti, kad aš jo mama, tuomet aš..." Ir galiausiai, ji suprato giliausią esmę to, dėl ko jai buvo duotas būtent toks vaikas.

Jai tapo aišku, kad gyvenime nėra atsitiktinumų. Ji vis dažniau žiūrėjo į savo vaiką, stengdamasi suprasti, kokią prasmę gali turėti tokio vaiko, kuris yra toli nuo tobulybės, egzistavimas Žemėje. Ji įminė šią mįslę. Ir tai galima suprasti iš vieno jos parašyto eilėraščio, su kuriuo noriu supažindinti ir jus. Ta moteris - ne poetė, tačiau visgi, tai labai jaudinančios eilės. Šiame eilėraštyje ji identifikuoja save su savo vaiku, kuris kalbasi su savo krikštamote. Dėl to eilėraštį jį pavadino „Mano krikštamotei".

 

Kas tai yra krikštamotė?

Aš žinau, kad tu esi ypatinga.

Tu daug mėnesių laukei mano atėjimo. Tu buvai šalia ir pamatei mane, kai man buvo tik kelios minutės nuo gimimo.

Ir tu keitei man vystyklus, kai man buvo tik kelios dienos.

Savo svajonėse tu matei, jog tavo pirmas krikšto vaikas bus sveikas.

Jis turi būti toks pats ypatingas, kaip ir tavo sesuo.

Tavo mintyse aš jau buvau mokykloje, universitete ir prie santuokos altoriaus.

Kas gi turėjo iš manęs pavykti? Tokia tobulybė, kad kitiems būtų buvusi garbė bendrauti su manimi.

Tačiau Dievas man paruošė kitus planus. Aš - tai tik aš.

Niekas niekada nepasakė, kad aš esu kažkas vertingo.

Kažkas mano galvoje funkcionuoja neteisingai.

Aš visuomet liksiu Dievo vaiku. Aš laiminga.

Aš visus myliu, ir visi myli mane. Aš įstengiu ištarti tik kelis žodžius.

Tačiau aš galiu būti supratinga ir jaučiu švelnumą, šilumą ir meilę.

Mano gyvenime yra keli ypatingi žmonės.

Kartais aš sėdžiu ir šypsausi pati sau, o kartais aš verkiu.

Aš norėčiau žinoti, dėl ko?

Aš laiminga ir mane myli keli žmonės.

Aš nieko negaliu įskaudinti.

Aš galiu tik mylėti. Ir galbūt,  Dievui reikalingi tokie vaikai, kurie mokėtų tiesiog mylėti.

Ar atsimeni, kaip mane krikštijo?

Tu laikai mane ir tikiesi, kad aš neimsiu rėkti ir kad tu manęs neišmesi.

Nieko panašaus neįvyko, ir tai buvo labai laiminga diena.

Dėl to tu mano krikšto mama? Žinau, kad tu švelni ir šilta, ir glamonėji mane.

Tik tavo akyse yra kažkas labai ypatingo.

Aš pastebiu tavo meilę ir taip pat jaučiu šią meilę ir kituose.

Aš turiu būti ypatinga, kad galiu turėti tiek daug mamų.

Aš niekada netapsiu sėkminga pasaulio akyse.

Tačiau aš tau pažadu kai ką kitą - ką sugeba tik nedaugelis žmonių.

Kadangi aš žinau tik meilę, gėrį ir skaistumą, mums abiem, brangi krikštamote, priklausys amžinybė.

 

Tai buvo ta pati motina, kuri dar prieš kelis mėnesius buvo pasiruošusi leisti vaikui šliaužioti šalia baseino, su viltimi, kad jis į jį įkris ir nuskęs, kol ji užsiėmusi namų ruošos darbais virtuvėje. Tikiuosi,  ir jūs pajutote, kaip pasikeitė ši moteris.

Tai visuomet įvyksta, kai žmogus supranta: viskas turi dvi puses. Net jei kažką užklumpa mirtina liga ir jis atsiduria akis į akį su ja, vienatvėje, manydamas, kad mirtis nori jį pasiimti pačiame jėgų žydėjime, o jis dar net nepradėjo gyventi, vėliau ateina viso to supratimas.

 

                                                                                                                               į lietuvių k. vertė

logotipas_baneris.jpg  

 

 

 

 

 

Grįžti į visus straipsnius

Nagrinėdami šeimos istorijas su konsteliacija, dažnai pamatome, kad po įvairiais gyvenimiškais sunkumais, ligomis slypi gili...  meilė.


Kai sugebame ją priimti, atsiverti jai - sužeista širdis ir kūnas ima gyti.